Pavyzdukė

Praėjo lygiai savaitė po to, kai baigiau rašyti šią istoriją. Ir va, jau visą savaitė, kaip nenustoju galvot, jog dar nepadėkojau niekam, kas prisidėjo prie šito kūrinio sukūrimo, nepakalbėjau kažko, kas būtų tam tikę. Taigi…

Ilgai galvojau, kaip pradėti rašyti šitą įrašą. kadangi nesu talentinga kalbų rašytoja, nusprendžiau pradėti paprastai.

Didžiausią ačiū tariu savo broliui - pirmam žmogui, kuriam papasakojau apie visą šitą reikalą. Ačiū už kelias geras mintis, kurių nepanaudojau, bet, ech… turiu dar ir kitų kūrinių, kur jas būtinai panaudosiu ;)

Kiti žmonės, kuriem norėčiau padėkoti yra mano draugės. Kurios komentavo, skaitė ir pateikė kelias mintis pabaigai, kurių irgi nepanaudojau… Gerai, kiti kūriniai, tikrai, kiti kūriniai… ;D Ačiū! ;*

Ir pagaliau, vieni svarbiausių žmonių man ir mano kūrybai buvot JŪS ;) Jūsų dėka išmokau rašyti šiek tiek įdomesnius įrašus. Tobulėjimas yra svarbu, bet svarbiausia buvo tai, kad aš niekada nebūčiau baigusi šios istorijos, jei nebūtų Jūsų. Ačiū Jums ir didelis apkabinimas visiems ir kiekvienam atskirai ;)

Žinoma, dar dėkoju savo tėvams, už… viską. Ačiū :)

Na va, kaip ir viskas. Ačiū tiem, kas skaitė šitą įrašą. Myliu Jus visus.

S.H.

Nebenorėdama daugiau klausytis nieko, nebenorėdama matyti ašarų ar girdėti klyksmų, pasileidau bėgti. Bėgau, jau žinodama tikslą, ir taip, aš to norėjau. Jei nėra jo, nebus ir manęs.

Bėgau, nes žinojau, kad taip bus geriau.

Bėgau, nors ir žinojau, kad nieko ištikrųjų jau nebepakeisiu. Nors tuo norėjau tikėti.

Bėgau, nes… mylėjau.

- Aiste!- klykė Ugnė, gaudydama mane. Nusišypsojau. Mes susitiksim, vėl. Ir šįkart jau būsim kartu amžinai.

Išbėgau iš ligoninės besijuokdama. Jaučiausi bukai laiminga dėlk to, kas tuoj įvyks. Nors žmonės į mane žiūrėjo tarsi į paskutinę kvailę, bet aš į juos nekreipiau jokio dėmėsio. Dabar man jie nerūpėjo. Galvoje sukosi tik viena mintis, vienas žodis…

- Aiste!- šaukė tėtis, išlipęs iš automobilio. Dabar jie jau šaukė dviese, bet tai nebuvo svarbu. Jie mane vijosi, nenorėjau leisti man būti laimingai. Aš pykau, labai pykau ant jų už tai, bet kitas jausmas neleido pykčiui manęs užvaldyti. Žinojau, kad artėja pabaiga, ir tai man suteikė jėgų. Artėjau link upės vis sparčiau ir sparčiau. Balsai tilo, vanduo artėjo, šypsena platėjo, o aplink skambėjo mano skardus juokas. Tik keli žingsniai…. Tik keli žingsniai mane skyrė nuo amžinos laimės.

Įmerkiau kojas į vandenį. Akimirksniu vanduo užliejo mane iki pusės ir neišsilaikius nėriau veidu į vandenį. Pagaliau…

Dabar esu laiminga. Vėl.

…………………………………………………………………………………………………….

- Na, sveika. Užeik. Gal kavos ar arbatos?- pakvietė mane vidun Eimantė. Ji šypsojosi, kaip ir visada, kai pas ją kas nors ateidavo. Žinoma, buvo ir dar vienas asmuo. Kai jis ateidavo, ji visiems atrodydavo lyg deimantas.

- Amm…. Arbatos galbūt. Monika jau atėjo?- pasiteiravau. Mes visos kartu turėjome daryti biologijos projektą. Turbūt jau anksčiau minėjau.

- Taip, ji jau laukia, bet palauk. Dar neik. Aš tave ištikrųjų dėl ko kito pasikviečiau.- jos akys sublizgo.- Žinai, pagalvojau… Tu dabar neturi vaikino, tad… Gal norėtum parašyti vienam tokiam?- ta pačia veido išraiška, kiaip ir prieš tai ji išdėstė.

- Eik jau. Nene. Tikrai ne. Aš viena ir tuo patenkinta.- mirktelėjau viena akim, lyg užtvirtindama ką tik pasakytą sakinį.

Eimantė atsiduso, kažką sumurmėjo, ir vėl besišypsodama nuėjo padaryti mums visoms trims arbatos. Aš įžengiau į jos kambarį ir pasisveikinau su didelį popieriaus lapą ore vartančia Monika.

- Jau turi kažkokių idėjų projektui?- nusijuokiau iš matomo vaizdo. Monika pervėrė mane žudančiu žvilgsniu.

- Visai nejuokinga.- susiraukė ji.- O gal pati tamsta turite kokių genialių idėjų?- bandė iš manęs pasišaipyti, bet aš jau buvau perpratusi tą meną atsikirsti. Pradėjau dėstyti jau savo projekto versiją.

…………………………………………………………………….

- Na, ką. Dabar jau tikrai visos gausime dešimtukus.- nusijuokiau, jau išeidama iš Eimantės namų. Ji linktelėjo ir atsisveikino, o aš išėjau pro duris. Lauke buvo šalta, tad vos išėjus į jį susigūžiau. Vis dėl to, beveik vasario vidurys…

Kažką mąsčiau, turbūt apie rytdieną, nes nieko nemačiau aplink. Ėjau palei upę, netoli miesto ligoninės. Ir staiga į kažką atsitrenkiau. Mes abu neišlaikėme pusiausvyros ir griuvome į pusnį.

- Labai juokinga.- pasigirdo vyriškas balsas po manimi. Ir po sniego išniro matytas veidas. Žinoma, ir vėl pasijutau kažkokia kvaile, visiškai neatsargia bestubure. O taip buvo todėl, kad aš atsitrenkiau būtent į tą, į kurį atsitrenkti norėtų kone visos mokyklos gražiausios merginos. Į Mantą.

- Sorry, tu toks žemas, kad eidama aš tavęs tiesiog nepastebėjau,- netaikliai pajuokavau, nes iš tiesų tai jis buvo visa galva už mane aukštesnis. Bet dabar ne vieta ir ne laikas logikai.

- Nieko nieko. Gal ta proga nueinam užkąsti į miesto kavinukę?- pasiūlė. Visai nesiruošiau sutikt, net ne tik dėl to, kad tai buvo vos trečias jo pasakytas sakinys man. Šiaip.

- Ne.

- Na, einam.- neatlyžo nuo manęs. Bet aš nesutikau. Mes tik vartėmės pusnyse ir įsivaizdavom, kad esam maži vaikai…

……………………………………….

Pabaiga :)

Slinko valanda po valandos, palikdamos mane skendėti ašarų liūne. Nežinau, kodėl, bet jaučiau, kad tai nesibaigs geruoju. Nuojauta dar labiau gadino nuotaiką, kurios buvo likęs tik nežmoniškai mažas krislelis. Nieko nebeturėjau. Nieko nebeturėsiu.

Sąžinė graužė, o kaltė smaugė mane. Paaiškinti negalėjau, kodėl taip atsitiko. Ir tą akimirką, kai jau galvojau, kad nebedaug beliko iki visiškos katastrofos, sulaukiau skambučio. Galbūt, galvojau, ji pasakys ką nors, kas nuramintų. Bet…

- Aiste,- trūkčiojo mano geriausios draugės balsas.- Aiste… Jis…

- Kas?- tą akimirką nieko negalvojau, rodės, kad tik tai mane apsaugos nuo išprotėjimo.- Kas jam? Sakyk!

- Jis… atvažiuok į ligoninę. Greičiau.- Ji numetė ragelį. Ir taip, dabar buvo ta akimirka, vadinama nežinomybe. Iš baimės ir dar kažkokio kito baisaus jausmo, vos pajudėdama, bet labai skubėdama, nusileidau laiptais žemyn, kur sėdėjo mama su tėčiu. Paprašiau jo, kad kuo greičiau mane nuvežtų į ligoninę. Taigi, vos už kelių minučių jau stovėjau prie reikiamos palatos.

- Ateik,- pravėrus jos duris pakvietė mane vidun Ugnė. Ji atrodė taip, lyg būtų atsitikusi didelė nelaimė. Vis dar nenorėjau galvoti, kokio baisumo. Tyliai prisėdau prie lovos, ant šalia buvusios metalinės kėdės.

- Ugne, kas jam?- pagaliau paklausiau, nes daugiau jau būčiau nebeištvėrus. Ji tylėjo. Ir vėl pradėjo verkti.- Ugne.

- Jis… Jam… Koma.- su jos žodžiais aparatas, kuris buvo prijungtas prie Manto nustojo pypsėti ir tas garsas susijungė į vieną ilgą, kurtinantį skambėjimą.

- Sesele! Daktare! Greičiau, kas nors ateikit!- rėkiau, nebeturėdama vilties. Jis nemirs, ne, jis nemirs. Jis negali… Aš… ne, jis negali…

Pro duris įbėgo keletas daktarų, kurie paliepė mums išeiti. Sunkiai paklusau, nes nebenorėjau Manto palikti. Norėjau jį matyti. Norėjau..

- Aiste, einam. Jie jam padės, tikrai padės,- pati netikėdama savim tarė Ugnė. Ašaros plovė ir jos skruostus, bet ji vistiek mane ramino. Kad ir bergždžiai. Sekundės virto valandomis, o minutės - paromis. Rodės, kad tuoj tuoj išprotėsiu, nebegalėjau daugiau taip. Ir tada pro duris įžemgė daktaras. Sekundei dar tikėjau, kad galbūt viskas bus gerai, kad Mantas išgyvens, kad mes būsim laimingi. Kad mes būsim…

- Na, daktare, kaip jis?- paklausiau beveik be balso. Gydytojas nuleido galva, nužudydamas paskutines mano šiek tiek optimistiškas mintis. Ne….

- Jis… Aš jus tikrai užjaučiu, bet… Jo nebėra.

……………………………………………………………………………………………………………………….

Laukiu Jūsų komentarų, jei tik dar kas nors skaitot.

P.S. Kitas skyrius jau bus paskutinis.

Už durų stovėjo košmaras blondinės pavidale. Kaip visada, rožinės spalvos atributika “puošė” ją. Deja, bet išvadų dėl to ji dar vis nepadarė. Ir ji prabilo:

- Labas, mažuti,- aš sakiau tvardysiuosi…- Turiu tau blogų naujienų.- dirbtinai susiraukė, primindama man “101 Dalmatiną”.- Tikiuosi, kad tai tavęs par daug nenuliūdins, bet… ech, tavo mylimoji Aistulė tave išdavė, ech…- atsiduso. Norėjau ją pakarti, ir tik vien dėl to, kad taip beprotiškai ją myliu… Tarkim, kad aš ja netikiu.

- Ir? Tu galvoji, kad mane jaudina tavo nesąmonės? Valink iš kur atėjus. Ir sušikišk savo pasakaitės į savo rožinę subinę!- pastūmiau ją ir užtrenkiau duris. Blondinių blondinė.

Nepaisant to, kad buvau sau įsakęs niekada nepasitikėti savo buvusiomis merginomis, aš sunerimau. O jei ji iš tikrųjų ką nors matė? Reikia tai būtinai išsiaiškinti. Nieko nelaukęs puoliau rengtis ir išėjau pas Aistę.

Pakeliui dar parašiau jai žinutę, tačiau negavęs jokio normalaus, ar bent jau man tinkamo atsakymo, nedvejodamas tęsiau žygį. Nors dvejoti ir turėjau, vis dėl to, apie visą tą nesąmonę išgirdau iš tikrai ne pačio patikimiausio žmogaus, bet, kaip sakoma, tokioj situacijoj kiekvienas tampa šiokiu tokiu kvailiu, ir to tikrai nenuneigsi. Tad geriau jau neužkimšti galvos pašaline informacija.

Buvau beveik pasiekęs jos namus, kai mano dėmesį patraukė netoli Aistės namų stovinti porelė. Vaikinas, už merginą aukštesnis beveik visa galva, tamsių plaukų, kažkur žiauriai matytas. Ir mergina, tamsių, garbanotų plaukų ir… Jėzau. Ji atsisuko į mane ramiomis akimis, ir atpažinusi mane, išsigando. Vaikinas kažką jai dar pasakė ir apsisukęs nudūmė į kitą pusę nuo jos. Pasekiau jo pavyzdžiu ir apie nieką negalvodamas nusisukau ir nuėjau sau nežinoma kryptimi.

Ji buvo teisi… Po velnių, ta kvaila nevisprote blondinė buvo teisi… o aš… Ech. Nebenoriu galvot, nebenoriu nieko. Nebenoriu…

Ir tamsias mano mintis nutraukė automobilio signalas. Gatvė, žmonės, balta šviesa….

…………………………………………………

Trumpukas įrašas. Greitai bus kitas skyrius, ilgesnis, įdomesnis, gal kažkuo geresnis. Ech, ir vėl atsiprašau už nesvietišką pertrauką. Man gėda. ;/

P.S. Su artėjančiom šventėm! Norisi nors šiek tiek optimizmo ;)

Žmonės sako: Nesupranti tol, kol neprarandi. iš tiesų, tai kone tikriausias pasakymas iš visų. Ir dažniausiai pasitvirtinantis…

Buvo šilta (pagal metų laiką) diena. Sėdėjau ant vieno iš miesto parko suoliukų ir laukiau ateinančio savo geriausio draugo. Kadangi jis, žmogus, kaip visada niekur nesiskubino, gavau laukti ant to suolelio maždaug valandą. Jau jam atžingsniuojant dar tolumoje pagalvojau, kad laukti buvo verta. Mano akis malonino juoda odine striuke, tamsiais džinsais bei plačiausia ir nuoširdžiausia šypsena pasidabinęs jaunas, vyriškas siluetas. Pakėliau antakius ir palaimingai nusišypsojau:

- Erikai!- pasitikau jį kaip niekad šiltai - stipriai stipriai apkabindama. Net pati nenuotuokiau, kaip greitai aš jo pasiilgau.

- Nuostabios sutiktuvės,- nusijuokė jis.- Ar ilgai lauki?

- Ne, gal tik kokią valandą,- vėl nusišypsojau.

- Tai neilgai. Einam kur nors?- rimtai pasiteiravo. Akimirkai net buvau pagalvojus, kad jis nesuprato mano juokelio.

- Einam einam.

………………………………

Praleidome kartu visą vakarą. Tuomet buvau pamiršus viską - tėvus, namus, draugus. tiesiog džiaugiausi, kad vėl galiu būti Eriko draugijoje, kad vėl galime būti laimingi, krykštauti ir vartyti po žolę lyg maži vaikai. Pabūti tuo, kuo iš tiesų ir esam.

Tada jau ėjome namo ir ramiai sau šnekučiavomės, kai aš gavau žinutę - ir spėkit, nuo ko?  Taip taip, tai visiška tiesa - nuo savo brangiausiojo. Jis rašė: ” Kur mano Aistulė dingus? Ko neparašai? Ar šįvakar laisva?”. Kadangi po tokio puikaus vakaro vis dar buvau puikios nuotaikos, atrašiau jam: ” Aistulė niekur nedingus, bet nelaisva ir labai aišku kodėl ;)” .

- Kas rašo?- susidomėjo šalia stovėjęs Erikas. Vietoj žodinio atsakymo tik mirktelėjau.

Neilgai trukus pasiekėme mano namus. Sustojome netoli įėjimo. Iškart prisiminiau pigius romantinius filmūkščius. Skirtumas buvo tik tas, kad tuose filmuose dviese stovėdavo du pagrindiniai herojai - įsimylėjėliai, ko, šiuo atveju, nebuvo matyti nei iš tolo. Bet, deja, buvo, kas matė. Ir matė tas, kas tai turėjo pamatyti iš visų žmonių paskutinis. Kaip jis čia atsirado?

Tam ir sakiau: Nesupranti, kol neprarandi. O kai prarandi, supranti tik tiek, kad geriau būtumei nieko ir nesupratus. Tolumoje stovėjęs žmogus pradėjo nykti iš mano akiračio dideliais žingsniais bėgdamas neaiškia kryptimi. Nesivijau jo. neturėjau nei noro nei jėgų dar kažkam aiškintis. Visa gera nuotaika išnyko ir aš likau stovėti viena, tik išgirdus šalia stovėjusio žmogaus tylų “ate”. Koks suknistas tas gyvenimas…

Grizes is Aistes namo visiskai nenustebau rades juos tuscius. Nusiaviau batus, nusirengiau striuke ir nuzingsniavau i virtuve beveik matydamas ant virtuvinio stalo padeta mamos rasteli. Bingo! Vos izengus i virtuve ant stalo pamaciau rasteli su iprastu turiniu - ” Mantuk, mudvi su tavo teta isejome i miesta. Kai grisi, isidek desreles i mirkrobange. Mama”. Nupedinau link saldytuvo ir atidares ji issiemiau savo iprastinius “pietus”.

. . . .

Apie astunta valanda vakaro gulejau ant savo lovos ir masciau. Pastaruoju metu gana retai pasitaikydavo proga tai daryti, bet tai dabar nebuvo svarbiausia. Zinau, kad tai tikriausiai labai kvaila, bet man is galvos niekaip neisejo mintis, kad ne viskas cia yra taip grazu. Argumentavau taip pat nelabai itikinanciu, bet man atrodziusiu gana svarbiu argumentu - nes visada buna butent taip. Ir jeigu tai butu tiesa… As.. Nezinau. Jeigu Aistei patinka tas Erikas… Zinau, kad teoriskai tai as sugebeciau ja palikt ramybej. Bet praktika nebuvo tokia paprasta. O gal man tiesiog negalvoti apie tai, kas dar nera aisku? Tikriausiai taip. Ech, na tu ir kvailys…

Pabaiges kvailio apmastymus, sulaukiau skambucio. Spekit, kieno?

- Labuuka,- pasisveikino lipsnus moteriskas balsas.- ka veikineji? KO neateini aplankyti manes?? M?

Viespatiesuviespaciukais…

- O tureciau?- atsakymas buvo trumpas pazirzgimas maoriu kalba. Nesupratau nieko, isskyrus, kad ji atseit manes pasiilgo.- Supratau,- nutraukiau jos monologa.- Paskambink, kai paleis is narvo. Ciau.- numeciau telefona kazkur i kita kambario puse. Jis nuslydo iki spintos ir i ja atsitrenke. Tada vel pradejo skambeti ir zybseti. Greitai nubegau prie jo, pasiemiau, ir net nepaziurejes kas skambina ( juk tai ir taip yra akivaizdu) tikrai ne paciu maloniausiu balsu isrekiau:

- KO TAU REIKIA, isgama??

- Nesupratau?- tikrai nesupratusio zmogaus balsu paklause Ugne.- Kas cia tau isgama?

- Ai, atleisk, netycia. Maniau, kad ne tu skambini. Tai ka norejai?- jau mandagiai pasiteiravau. Pirmos rusies asilas.

- (trumpas atsikrenkstimas) Mes su Tomu norejom pasikviest tave. Amm.. Pas ji bus sioks toks vakarelis… Na, zinai. Gimtadienis. Penktadienio vakare. Tai ateisi?

- Vienas?

- Gali dar gera nuotaika atsinest. Ir Aiste.- nusijuoke. Puiku.

- Na, tai gal ateisiu. Jei nebus jokiu reikalu,- zinojau, kad ju bus, bet nenorejau taip atsisakyti. Ugne linksmai isdainavo “lauksim” ir atsisveikinus padejo rageli. Skambutis i duris. Galiu beveik daryti isvada, kad pastarasis mano prigulimas buvo paskutinis si vakara. Siek tiek del to susinervines nuslepsejau link laukuju duru. O uz ju lauke zmogus. Ne, tai nebuvo nei mano mama, nei teta anei tetis. Uz duru buvo…

………………………………………..

Ilgai lauktas skyriukas pagaliau jau cia. Jetau, kaip dziaugiuosi del to! ;)))))) Ir, be jokiu abejoniu, lauksiu jusu nuomoniu apie ji ;)*

P.S. Si skyriu greitu metu dar papildysiu :)))

Sėdėjom mano kambaryje. Mantas - ant sofos, o aš - ant savo lovos. Klausiate, kodėl taip išsiskirstėme? Atsakymas: laukiam kol ateis mama su Danielium ir Samanta. Žiūrėsime vestuvių video. Puiki veikla.

- Tai va. Kažin kur jie pasidėjo?- sutrukdė tylą Mantas.

- O ką aš žinau…- vėl nutilom. Kažkaip keistai.

- Joo.. vaa..- nutęsė žodžius jis. Neišlaikiau  ir pradėjau juoktis. Jis irgi.

- Ką mes čia šūdą malam?- per juoko ašaras paklausiau.

- Nežinau..- prasivėrė mano kambario durys ir įžengė visa mano šeima. Smagu.

- Kas čia taip juokinga?- linksmai paklausė mano brolis.

- Oi, nieko.- kartu atsakėm.

- Tai ką, žiūrim.- atsiduso šypsodamasis.

…………………………………

Praleidom tikrai nuostabų vakarą. Visi juokėmės, kai kas (mama) truputį verkė.

Visi po truputį pradėjo skirstytis. Galiausiai likome tik dviese su Mantu.

- Tai ką, iki, rytoj susitiksim,- atsisveikino su manimi jis.

- Aha,- stipriai apsikabinau. Kas nebūdinga man, ir jūs tikrai tai puikiai žinot.

Žmonės keičiasi.

- Gerai, aš jau tikrai eisiu. Netrukdysiu.

- Eik eik. Kad ramiau miegotum, tai pasakysiu, kad tu man žiauriai sutrukdei,- nusijuokiau.

- Bandai atstatyti mūsų “senus” “idealius” santykius?

- Bandau būti savimi.- pakėliau galvą.

- Oo, taip. Pasiilgau tų laikų, kai tu žiūrėdavai į viešbutį taip, kaip auka žiūri į žudiką maniaką.- nusijuokė.

- Aš irgi. Ir dar pasiilgsiu tų laikų, kai mėgdavai kristi į žolę.- priminiau jo žygdarbius, su lengva pašaipa.

- Okey… Bet aš netyčia. Nepyk, jei kas.

- Nejuokink, jei kas,- vėl nusijuokiau.- Iki.

- Iki.- nusišypsojau ir jam išėjus užlipau į savo kambarį.

………………………………………..

- Ką jis pas tave veikė?- įėjus į jos namus, paklausiau.

- Ai, nu. Žodžiu buvo toks reikalas: Mes su juo jau senai pažįstami. Apie 10 metų, ną ir… vienu žodžiu, anądien jis beveik pasakė, kad mane myli… ir…- užstrigau. Keista, retai taip būna.

- Okey, supratau. Ir ką tu?

- Nieko.- ramiausiai atsakė.

- Gerai, bet tu supranti, kad man nepatinka, kai tu būni su kuo nors kitu, kaip tu galvoji, ką man reik galvot?- gan piktokai paklausiau, ji plačiai nusišypsojo,- Ko čia šypsaisi?

- Tu pavydi, taip?

- Nu, gal. Nežinau. Ne.- Aistė skambiai nusijuokė .

- Pavyyydi,- galutinai demaskavo ji mane. Tada apsikabino mane. Aš be žodžių užsikėlau ją ant savo rankų,  Aistė truputį klyktelėjo iš netikėtumo.

- Melskis, kad aš nepargriūčiau,- rimtai pasakiau ir mes abu nusijuokėm. Tada įėjome į jos kambarį, prie jos lovos. Pastačiau Aistę ant kojų.

- Tu myli mane?- paklausė, keistai šypsodamasi.

- Myliu myliu myliu,- greitai išbėriau, nusišypsodamas.

- Tai pastumk,- garsiai nusijuokė ir mes abu griuvom į lovą.

Din - din!

Suskambėjo skambutis į duris. Įdomu įdomu. Tada  išgirdome jos tėvų ir dar kažkieno balsus.Abu lengviau atsipūtėm.

………………………..

Keliu, nes nenoriu kankint kitų ir savęs.

Aš visiškai nepatenkinta šituo, ką parašiau. ;(((

- Kitam kartui - pažadėk, kad nekrėsi tokių nesąmonių. Mano galva jau ant ribos,- sudraudžiau, psikvietus vidun Eriką.

- O tau, kitam kartui,- parodė pirštu į mane,- nustok prieštarauti savo žodžiams.

- Pažadu.- atidaviau pagarbą. Nuskambėjo skambutis į duris.

- Populiari tu,- pasišaipė Erikas.

- Pastebėėjau,- nutęsiau ir nuėjau prie durų. Pažiūrėjau per akutę - ten buvo… vau. Smagi dienelė nuo pačio ryto.

- Labas,- kuo maloniau ištariau ir apsikabinau savo svečią per liemenį.- Užeik, svečių turiu, bus proga susipažint.- vaidinau labai linksmą ir draugišką. Beje, tas svečias buvo mano vaikinas. Mantas.

- Turėtų intriguot?- paklausė keistu balsu.

- Nežinau,- linksmai ištariau iš įžengėm į svetainę.- susipažinkit - Mantai, čia Erikas, mano geriausias draugas.- toliau šypsojausi, kaip paskutinė kvailė.- Erikai, čia Mantas, mano vaikinas.

- Kalė,- tyliai ištarė Mantas ir apsisukęs išėjo pro mano namų duris. Šaunuolė, tu tiesiog nuostabiai sugebi prisidirbti, Aiste. Bėgau pas jį  nežmonišku greičiu. Kai jau buvau visai arti apsikabinau iš nugaros.

- Klausyk, tu gal koks šizofrenikas? Tau vaidenasi visiškai nebūti dalykai. Juk jei aš pasakau, kad sutinku būti tavo mergina, tai ir reiškia, kad aš ja būsiu.

- Tai kodėl tada taip nesielgi?

- Ta prasme? Kad bendrauju su draugais?

- Draugais?

- o tai ne - meilužiais. Tau tikrai vaidenasi.- jis nieko nesakė tik stipriai mane apkabino. nekenčiu tokių akimirkų.

- Atsikabinam? Karšta.- prajuokinau jį.

- Dabar kovas. Tikėjausi pasigerint, sušildyt.- nusijuokė.

- Rimtai nenormalus.

- Betgi tu palikai savo “draugą” viduj,- priminė, ką buvau pamiršus.

- Ojezau…- supanikavau.

- Manęs pasigedot? Malonu,- pasigirdo pažįstamas balsas už nugaros.- tikuosi, nesukėliau nepatogumų?- smagiai nusijuokė.

- Tikėkis,- nusijuokiau aš.

- Tai gal jau eisiu, paskui susitiksim,- mirktelėjo savo akimis Erikas. Matėsi, kad pats nenorėjo dar išeiti.

- Na… Gerai, susirašysim, čiau,- atsisveikinau ir jis nuėjo. Vau. Aš tikrai gimus po “laiminga” žvaigžde.

- Tai priimsi į svečius?- klastingai nusišypsojo Mantas, laikydamas mane savo glėby.

- Ži-no-ma,- švelniai nusišypsojau ir nuėjome pas mane į namus.

Kambarys. Užrakintos durys. Ir tos akys, turbūt jas atsiminsiu visą gyvenimą. Nesiginčysiu. Tiesiog tylėsiu, kaip maža mergaitė.

-  Koks būdas tau patiktų labiau - švelnus ar ekstremalus?- paklausė visiškai arti manęs.

- Tas, kurio metu tavęs nebūtų.- prabilau neplanuotai.- aš dar nesakiau, kad leisiu tau mane liesti.

- O ką žinai, gal aš pats sau leisiu,- grėsmingai nusišypsojo apkabindamas mane viena ranka per liemenį. Mama?!- argi gali būti, kad tu bijai?

- Negali.- nusišypsojau jam į veidą.- Čia TU turėtum manęs bijoti.

- Kodėl? Aš nesišlaisčiau gatvėmis su visokiais bernais.

- Kuo aš labai džiaugiuosi.- lengvai nusijuokiau.- eik prie reikalo, kol dar neapėmė miegas.

- Mažut, aš jau tavęs atsiprašiau. Argi nesuveikė?- pavartė akis su šypsena. Net atsiprašydamas negali būti rimtas.

-Nea.- iškišau liežuvį.- Nulipk nuo manęs, ok? Aš ne lova.

- O, gaila. Ar mes jau susitaikėm?

- N-e-a.- erzinau, nors jau senai nebejaučiau jokio pykčio. Netikėjau, kad viskas gali būti taip greitai. Tiksliau, nenorėjau patikėti.

- Aistule…- maldavo su šypsena savo veidelyje. Neišdegs, katinėli…

- Ne. Nebent neėsi man nervų bent jau šį savaitgalį.

- Hmm. Nežinau.- vaidino susimąsčiusį, pradėjau juoktis.

- Bet čia viskas ne taip!- atėjo į galvą kažkokia kvaila mintis.

- O kaip turėtų būti? Ai, nu supratau. Betgi galim ištaisyti šitą klaidą.- nusišypsojo. Nors ne. Tęsė savo šypseną jau kurį laiką ir dabar ji pavirto į tą jo firminę - velniukišką. Kažkas pasibeldė į duris, turbūt jau iėškojo mūsų.

- Ką jūs ten veikiat?

- Durnas klausimas Pauliau. Ką mes GALIM veikt?- nusišaipė Mantas.

- Dabar jau galėtut sugrįšt atgal.- beveik paliepė Paulius.

- O jei mes negalim?- primerkė akis žmogus, stovėjęs tame pačiame kambaryje kaip ir aš.- pats pasikvieti neaiškiu reikalu, kuris išaiškėja kiek vėliau, ir dar trukdai jam sėkmingai pasibaigti. Tu tikrai nelogiškas, seni.

- Aš suprantu, kad neveikiat nieko to, dėl ko dabar negalėtut išeiti,- prunkštėlėjau.- Juk dabar tu paprasčiausiai su manim nesikalbėtum ir dar taip ramiai.- abudu su Mantu neišlaikėm ir pradėjom juoktis.- Nežvenkit ten, atvarykit greičiau į mano kambarį.- užbaigė įsakmiu tonu.

- Baigiau.- užbaigiau Pauliaus kalbą, ir mudu pajudėjom iš kambario.

……………………………………….

Sėdėjom pas Paulių jau kokias tris valandas, kadangi pastebėjom, kad jau pradėjo temti. Visi be sustojimo pasakojo istorijas, juokėmės. Paskui šokom. Ir taip iki pirmos nakties. Aišku, kaip tik tada, kai jau susiruošiau eiti, paskambino mama.

- Kur tu dingus?

- Na, gi sakiau, kad pas Paulių, jau grįštu namo.

- Gerai, palydės kas nors?

- Gal.- padėjau ragelį.

- Palydės, patikėk,- išgirdau pažįstamą balsą sau už nugaros.

- Tu?

- O kodėl  ne?

- Gal man su tavim nesaugu bus…

-  Hey, gi aš tavo vaikinas - turiu tave apsaugot nuo visko.

- Ir netgi nuo paties savęs,- nusijuokiau.

- Nuo šito negaliu. Einam?

- Einam, bet tik todėl, kad man šiandien gera nuotaika.

- Pasistengsiu, kad visada tokia būtų.

- Vaje, koks tu geras.

………………………………………………

Grįžau namo, tėvai jau miegojo. Nuėjau nusiprausti ir kritau į lovą.

Rytas. Mane kaip visada pažadino saulės spinduliai. Šeštadienis. Nusiprausiu, pavalgau ir nueinu pažiūrėti televizoriaus. Šalia, ant staliuko pastatytas telefonas sužibėjo, gavau sms nuo Eriko.

” Labas rytas, gražuole. Kaip miegojai? ;) Gal einam šiandien į kokią kavinukę?”

” Laba, gerai. :) Kad nežinau, turiu jau susitikimą vieną ;p”

” Nu aišku. Su tuo Mantu?”

” Gal ;D O ką?”

” Nk”

Ir vėl užsirovė. Visada supyksta, kai kalba pasisuka apie Mantą. Ir man taip nesmagu būna. Bet neturiu ką daryti.

Skambutis į duris. Nubėgu apačion, pažiūriu per akutę kas atėjo, atidarau duris. Ir puolu į glėbį nieko nesupratusiam mano svečiui.

……………………………………………………